skomėti

skomė́ti, skõmi (-ė́ja), -ė́jo Š, NdŽ 1. DŽ žr. skonėti 1: Burna skomė́[ja], kad saldų valgai, t. y. saldė[ja] J. Ana nor skomė́dama paskomėti medaus J. Skaniausis medus: lūpos kimba, tebskomė́[ja] burna ir šiandien Nt. Ten skomi toks skonis, kurio nesumažina valgymas brš. | refl. tr., intr.: [Tą] valgį ir gėrimą svetys ne visai teskomėjos S.Dauk. Aš tiktai putu srebu, putu srebu ir skomėjuos S.Čiurl. 2. tr. DŽ, Tl ragauti: Gandras nabagas su savo ilgu snapu barškino į torielkos kraštus, niekaip negalėjo skomė́ti PP20. Nieksai nedrįso skomėti to skystimo S.Dauk. 3. intr. patikti, pamėgti: Jam psalmės Dovydo it lašišos skomėjo M.Valanč. 4. refl. Brs, Ms prk. džiaugtis, mėgautis: Širdis tebskomė́jas gerais laikais Ggr. \ skomėti; paskomėti